Kiekvieną kartą akimis prabėgant per straipsnių antraštes, iš jų bent kelio būna susijusios su mokytojais, kokie jie seni ir nesupranta jaunimo. Nesuvaldau smalsumo ir perskaitau. O vėliau gailiuosi, nes pykstu ant tų, kurie parašė: kaip jie drįsta taip kalbėti? Todėl panorau ir aš išreikšti savo nuomonę šiuo klausimu.
Visiems mums buvo pažįstamas mokyklos
suolas, visiems teko į galvą kalti aritmetines taisykles ir žinoti, iš
kokių kaulų mes sudaryti. Taip, visi mes to mokėmės ar dar vis mokomės,
juk visiems po lygiai. Tačiau toli gražu ne visiems tai yra priimtina –
kam to mokytis, vis tiek paveldėsiu tėvo verslą. Sveikinu. Tau šiame
gyvenime pasisekė. Tačiau yra tokių, kurie neturi turtingų tėvų ir visko
siekia savo jėgomis, mokosi, tobulėja. Galų gale, juk visada gera
sužinoti kažką naujo, kažko išmokti.
Atrodo, koks tikslas yra skaityti vadovėlius, kalti ir taip akivaizdžias
tiesas. Juk tai taip neįdomu. Taip, visada buvo gabių mokinių, kuriems
viskas, kas parašyta knygose, buvo taip elementaru ir paprasta. Tačiau
visada būdavo ir tokių, kuriems nesisekdavo. Jie nemokėjo daugybos
lentelės, jie prastai rašė rašinius, jie nežinojo, iš kokių kaulų mes
sudaryti. Ir kažkodėl dėl to, kad jie to nemokėjo, kaltinami yra
mokytojai.
Mano mama mokytoja dirba jau apie 30 metų.
Ir jeigu jūs galvojate, kad mokytojams yra, atsiprašant, nusispjaut ant
jūsų vaiko, tai jūs labai labai klystate. Yra labai daug dalykų, kuriuos
nutylima.
Aš nekalbu apie sąsiuvinių taisymą iki vidurnakčio ar daugybę valandų
trunkantį pasiruošimą pamokoms. Aš kalbu apie tą kitą žmogiškąją pusę.
Aš kalbu apie drebančias jos rankas, kai išdykęs jūsų vaikas parkrenta
ant žemės. Aš kalbu apie rūpesčio kupinas akis, kai jūsų vaikas tyliai
jai pasako, kad buvo negražiai pavadintas. Apie praleistas valandų
valandas su jūsų vaiku, kad jis išmoktų daugybos lentelę. Apie sunkiai
iš namų nešamas knygas, kurias ji padeda ant lentynos, kad jūsų vaikas,
kuriam nesiseka rašyti rašinėlius, mokytųsi skaitydamas. Apie pakeltą
ragelį trečią nakties, kad sužinotų, kad jūsų vaikas serga. Apie nerimo
minutes, kai laukia jūsų skambučio, ar jūsų vaikui viskas gerai, nes per
pamoką jam pasidarė bloga ir ji išleido jį namo. Apie ašaras akyse, kai
jūsų vaikas po pamokų ateina jos apkabinti. Apie švelnumą, kurį kasdien
ji atiduoda ir visai nesitiki nieko mainais. Kiek daug jums nėra
sakoma... Ir kiek mažai jūs matote.
Būti mokytoja nėra darbas. Tai – gyvenimas. Kiekvieno jūsų kaip žmogaus
pradžia buvo pamokos, išmoktos mokykloje ne iš vadovėlių, o iš mokytojos
akių. Nustokite teisti mokytojas, kad jos neišmokė jūsų vaiko daugybos
lentelės, o atsisėskite ir pamokykite jį patys. Nepykite, kad jūsų vaiko
ausines atėmė mokytoja, o pabandykite su juo pasikalbėti, kai tos
pačios ausinės būna jo ausyse.
Aš manau, kad mokytojoms moka per mažai. Nes sudėjus viską, ką jos daro
dėl jūsų vaiko, jų atlyginimas yra tik menkutė padėka už tai, kuo mes
visi esame dabar.
Su pagarba visiems mokytojams.
Anonimas.
Anonimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą